Haruki Murakami - Pernakt

  Neapsiskaičiavau ir perskaičiau bibliotekos knygą greičiau nei e-knygą, nors abi trumpos. Namie nebe daug bibliotekos knygų, tai pasigriebiau pirmą pasitaikiusią ir tai buvo Haruki Murakami "Pernakt" (After Dark, Afutadaku; "Baltos Lankos" 2009; ISBN 978-9955-23-317-6; 167p.), pati ploniausia iš visų turimų.
  Istorijos veiksmas rutuliojasi per vieną naktį, apie šešias valandas, pradedant kiek prieš vidurnaktį, baigiant apie šešta ryto. Aplinką stebim iš kažkokio "Stebėtojo" perspektyvos, kuriam negalima kištis. O stebime pagrinde dvi seseris - Mari ir Eri. Mari kiek jaunesnė, protinga studentė, kuriai tėvai įkalė į galvą, jog yra negraži, tai turi bent jau mokytis gerai. Eri, vyresnėlė - modelis, numylėtinė Snieguolė. Šiąnakt Mari nebegalėjo pasilikti vienuose namuose, kur miega jos sesuo. Žinoma, ji ir nenujaučia, jog jos sesuo - dideliame pavojuje, tad ramia sąžine pasako tėvams nakvosianti pas draugę ir išvyksta miestan, kur reikia prastumti naktį. O per naktį gali įvykti begalės dalykų. Kažkas kažkur eis į darbą, kažkas dirbs per naktį. Kažkas supyks ir sumuš jauną nelegalę, Naktinę Plaštakę. Kažkas turės jai padėti. Parke trinsis katės ir savo meilumu terorizuos iš skubančiųjų jų pusryčių, vakarienės ir naktipiečių likučių.
  Tai turbūt viena geriausių iš mano skaitytų Murakamio knygų. Iš kart po "Stebūklų pasaulio", kuris mane traumavo, bet vis vien labai stipriai įstrigo galvoje, kaip labai geras nuotykis. Beje, ar visose Murakamio knygose esama paralelių pasaulių? Šiai duodu 10/10, nors prie mėgiamiausių nepridėsiu, bet... Gal ir norėčiau prisidėti.

Haruki Murakami - 1Q84 [#3]

 Iš pradžių nepatinka, tada patinka, paskui nuobodu, o tada atsitraukt nebeišeina. Paskutinė Haruki Murakami "1Q84" (Spalis-Gruodis; "Baltos Lankos" 2011; ISBN 978-9955-23-482-1 (treč.); ISBN 978-9955-23-429-6 (bendr.); 415p.) knyga, su ne itin gera (išbaigtumo atžvilgiu) pabaiga, bet neįtikėtinai gera antrąja knygos puse...
  Kaip rasti Aomamę, jei ta moteris praleido gyvenimą it šešėlis? Jokių normalių nuotraukų, jokių žinomų draugų, nutraukti ryšiai su šeima. Giliau pasikapsčius įmanoma atrasti jos sąsają su Tengo Kavana, bet kas iš to? O gi tas, kad jis perrašė "Oro Leliukę", tą beprotiškai žalingą knygą vienai uždarai religinei organizacijai, kuriai ir Aomamė labai pakenkė.
  Aomamė ir Tengo ieško vienas kito, o aš vis skaičiau ir galvojau - kodėl Aomamė nepaprašo pagalbos Tamaru ir ponios iš Azabu? Ir ką jūs manot. Ėmė ir paprašė! Dabar norėčiau iš Murakamio knygos apie Tamaru. Bjaurių globos namų skriaustas vaikas, kankintas, mėtytas ir vėtytas. Šaunus tipas.
  Daugiau ar mažiau knyga išsprendė visus užsilikusius klausimus. Pabaiga - blankoka, pritrūko, tarkim, duomenų apie kitus asmenis. Aomamės vietoje būčiau tuoj pat paskambinus poniai iš Azabu ir paklausus kaip ten jiems sekasi, su pretekstu, jog įspėju - dabar jau viskas tvarkoj. Bet ji to nepadarė, tad atrodo, jog knygos gale kažin ko trūksta. Tačiau, iki to paskutinio skyriaus viskas buvo tiesiog nuostabu, tad štai, 10/10, pelnytas!

Haruki Murakami - 1Q84 [#2]

 

Antroji Haruki Murakami "1Q84" (Liepa-Rugsėjis; ISBN 978-9955-23-460-9 (antr); ISBN 978-9955-23-429-6 (bendr); "Baltos Lankos" 2011; 350psl.) man patiko kur kas labiau nei pirmoji. Bet kaip ją čia aprašyt ir neišduot veiksmo tiems kurie pirmos neskaitė - neįsivaizduoju, tad maždaug tik vieną epizodą paminėsiu, kuris aiškus jau nuo pirmosios knygos.
  Aomamei skiriama sunkiausia užduotis. Ji bus paskutinė, po jos jai privalu išnykti, pasikeisti veidą, vardą, lyg Aomamė būtų nė neegzistavusi. O užduotis - nužudyti labai uždaros, paslaptingos religinės bendruomenės lyderį. Fukaeri tėvą.
  Iš pradžių maniau, jog Murakamis turbūt elgsis kaip visi ir vilkins viską iki galo, o tada nužudymas bus atomazga. Bet kuo toliau skaičiau, tuo labiau kirbėjo visai priešinga mintis - juk tai - Murakamis. Vilkint tai jis vilkina, bet ne tam, kad kažkurį epizodą įspraustų į rėmą. Iš vis, manau jog jis vilkina šiaip sau, norėdamas daugiau papasakoti apie savo sukurtus žmones ir pasaulį, kas žinoma yra gerai, net jei kartais kiek ir pabosta (čia tikrai tokia labai asmeniška mano nuomonė, mano dienos gan ramioms, todėl romumo knygose paprastai visai neieškau). Dar gi, visas tas to Lyderio juodinimas pasirodė, na toks... Išpūstas. Ir ką jūs manot, Aomamė irgi sudvejojo. Pats knygos viduriukas yra tikras grynuolis.
  Truputį gaila, kad Tamaru - šalutinis veikėjas. Jo tos kartais papasakojamos istorijos man pačios įdomiausios. Toks keistas žmogus.
  Esama vieno kito staigaus posūkio, kai tikiesi vieno, o gauni ką kitą. Knyga labiau koncentruota nei pirmoji. Kaip ir pirmoje - pasikartojo tas man patikęs dalykas, kad jo pateikiami vaizdai tokie ryškūs, jog praktiškai gali matyti išpieštas manga scenas (nemeluosiu, norėčiau...). Ir, nors kas nors man vis vien papriekaištaus, bet duosiu knygai 9/10, vis vien dar ne dešimt. Nors tai jau auksinis įvertinimas, bet man kažko trūksta, kažko ką radau jo Avies Medžioklėj ar Stebuklų šalyje. Kita vertus, nesižavėt sunku. Tik, kad vėl ten tos ausys ir erekcijos, labai ilgai ir detaliai...

Haruki Murakami - Mylimoji Sputnik

  Per daug iš Haruki Murakami niekad nesitikiu, mat jis ne kiekvienam, o ir jo stilių bei žanrą yra pernelyg sunku mano smegeninei apibrėžti. Tiesiog imi, skaitai ir lauki - na, tai kas gi bus? "Mylimoji Sputnik" (Sputoniku No Koibito; Sputnik Sweetheart; "Baltos Lankos" 2008; ISBN 978-9955-23-194-3; 206p.) štai, vėl nustebino.
  Istoriją pasakoja mokytojas, kurio vardą deja pamiršau, bet jis buvo iš K raidės. O pati istorija yra apie jo mylimą draugę Sumirę, kuri nori būti rašytoja, bet kas nors vis kiša jai koją ir jai niekaip nepavyksta sulipdyti vientiso teksto apie kažką, o ne šiaip apie bet ką. Galiausiai, kadangi bėda po vieną nevaikšto, ar kaip ten sakoma, ji dar ir įsimyli. Ištekėjusią moterį. Septyniolika metų vyresnę už ją. Su tokia baisia paslaptimi, jog savo baltutėlius, kažkada per vieną naktį pražilusius plaukus iki šiol dažo juodai ir nekalba apie tai, kas įvyko. Su ja susipažinusi Sumirė iš vis praranda gebėjimą rašyti, tad įsidarbina pas tą moterį, kurią vadina Miū, sekretore. Viskas einasi itin sklandžiai, K sulaukia mažiau skambučių viduryj nakties, kai Sumirei kyla koks filosofinis klausimas ir ji, skirtingomis kojinėmis bei per dideliu švarku, pėdina link taksofono, kad jam paskambintų, mat neturi nė telefono. Tačiau vieną dieną nutinka kažkas Murakamiškai Fantastiško ir Sumirė išnyksta kaip dūmas...
  Knyga labai nebloga, o pabaiga - puiki. Mėgstu kai knygos baigiasi suprantamai ir, pageidautina, ne tragiškai. Duosiu knygai 8/10, bet turbūt kodėl nepaaiškinsiu. Murakamio išreikšt žodžiais neišeina. (tai jau antras kartas, kai apibūdinant knygą pasinaudoju tekste buvusiu epizodu, cha!)

Haruki Murakami - Negailestinga Stebuklų šalis ir Pasaulio Galas

  Kaip visada su Haruki Murakami - įsivažiavo lėtai, buvo skirta daug laiko maistui ir gėrimams, dar šiek tiek laiko nupasakoti drabužį kitą ir herojaus darbo pobūdį. Bet slenkant toliau per lėtai pradėtą "Negailestiną Stebuklų Šalį ir Pasaulio Galą" (Hard-Boiled wonderland and the End of the World; Sekai No Owari To Hadoboiru Wandarando; "Baltos Lankos" 2006; ISBN 9955-23-044-4; 451p.) ima galiausiai darytis įdomu. Šį syk - net labai.
  Herojus, Informacijos Kare, dirba "geriems vyrukams". Aišku, kare sunkoka tarp pilkų rasti baltesnį ar juodesnį, tad čia toks sąlyginis dalykas. Juoba, kad greitu laiku - abi pusės ir dar visokiausi monstrai, bei šalutiniai asmenys imsis jį medžioti nežinia dėl ko. Taip rimtai po knygos pagalvojus - tikrai nežinia dėl ko. Nei jis ten kokios ypatingos informacijos turėjo, nei ką. Visa esmė buvo tame, kuo jis buvo. Jo darbas - pagal po operacijos jam įdiegtą slaptažodį, kuris susijęs su kažkuo, ką Sistema atrado jo giliausioje sąmonės kertelėje, užkoduoti duomenis. Kadangi slaptažodį žino tik jis - informacijos iškoduoti neįmanoma dėl visokių ten dalykų ir šalutinių veiksnių, kurių per daug nepaisiau, mat įdomesni dalykai traukė akį. Tokie kaip INKiščiai, kaži kokie monstrai, kurie gyvena požemiuose, kanalizacijose ir net metro tuneliuose (kur, visai kaip Metro 2033 - kartais pradaigoja žmogų kitą) ir sučiupę supūdo tave gyvą, kad galėtų suryti nebegyvą. Arba tas keistas Pasaulio Galas, kurio istorija vyksta paraleliai šiai, kur esama Girios į kurią visi bijo eiti, kur šešėlį nuo tavęs nupjauna, mat su juo negali įžengti į Miestą, kur nėra muzikos!
  Viskas keista, viskas neaišku, bet daugiau ar mažiau - beveik viskas įdomu. Kliuvo aišku tas gumos tempimas per maisto gaminimą ir kokio nors vieno drabužio detalus aprašymas kitas. Man atrodo čia po Sukės man ėmė taip labai kliūti minimi drabužiai, tad ją ir kaltinkit. Kas dar? Įdomu, kad iki šiol pas Murakamį, o ir daug kitų Japonų autorių - neradau jokio tokio rimto, akivaizdaus ir žiauraus smurto. Kartais skaitai ir smegenyse lyg stiklo šukė gręžiasi gilyn, kaip šlykštu, kokie tie žmonės, o čia to nėra. Esama monstrų, bet jų nematai. Pikti vyrukai su tavim dar paplepa susėdę ir atsiprašo išeidami iš suniokoto tavo buto. Keista. Įdomu. 9/10, nei daugiau nei mažiau.

Haruki Murakami - Dansu Dansu Dansu [Žiurkė #4]

  Na, dabar aišku, kodėl ši Haruki Murakami knyga pridedama prie Žiurkės trilogijos kaip pliusas, o trilogija lieka trilogija. "Dansu Dansu Dansu" (Dance Dance Dance; "Baltos Lankos" 2004; ISBN 9955-584-38-6; 391p.) jau kaip ir nelikę tų reikalingų herojų, kad galima būtų vadinti tai kokia nors serija. Beje, kaip įdomu, šios knygos leidimas - senesnis nei praeitos knygos, kurią turiu. Keista turėti porą serijos knygų, kur pirmesnė - naujesnė.

  "Tad jei tikrai stengiesi būti laimingas, tai ir būni - iki tam tikros ribos." 251p.

  Istorija patiko gal ne tiek, kiek "Avies Medžioklės", bet vis vien patiko. Gumos tempimas vis dar žvėriškas, japoniškų patiekalų pavadinimų tiek, kad ėmiau googlinti kaip tai bent jau atrodo. Bet kai prasilauži pro tą nieką... Praeitoje knygoje istorija man atrodė apčiuopiamesnė. Čia - išaugo misticizmo kiekis pagrindinėje gijoje, o kitos gijos sudarė patį knygos gerumą, tarkim, pasakotojas susipažino su visų užmiršta trylikamete. Ji - nelanko mokyklos, jos mama - menininkė, jei sumano kur vykti, tai ir vyksta, pamiršus viską, net ir dukrą. Graži draugystė, kai trylikametę autorius nupiešė ne tokią, kokias mes čia turim, kad nesinori daugiau penkių minučių kalbėt, mat puoli į depresiją dėl pasaulio ateities. Kas dar? Įdomus buvo ir naujas pasakotojo draugas, buvęs jo bendraklasis, dabar - aktorius. Na o pati istorija vėl veža į tą Delfino viešbutį, apie kurį ir sukasi istorija. Kažkodėl buvo nuspręsta, jog tas taškas - svarbus. Man tai aišku - neaišku. Kodėl pvz ne Džėjaus senasis baras? Ar kokia plokštelių parduotuvė iš pirmosios knygos?
  Žodžiu, Žiurkės Trilogija+ - kažkas fantastiškai nepaaiškinamo, koks tai detektyvinis fenomenas, kai tai net į detektyvą nepanašu, bet gi narpliot tenka daug ką. Pažintis su Murakamiu - gera, nespjausiu, skaitysiu toliau ko prirašęs. O šiai knygai duosiu 7/10, nors ir tikrai patiko, BET... Paliko per daug klausimų ir neaiškumų.

P.S. Angliška versija gale turėjo pirkimo lipduką. Japonišką, su Jenų suma. Buvo labai įdomu pamatyt!

Haruki Murakami - Avies Medžioklė [Žiurkė #3]

  Trečioji Haruki Murakami "Žiurkės" trilogijos+ knyga "Avies Medžioklė" (A Wild Sheep Chase; Hitsuji O Meguru Boken; "Baltos Lankos" 2013; ISBN 978-9955-23-638-2; 397p.) privertė sunerimti - kaip į šitą vyruką, pravardžiuojamą Žiurke reaguoja tie, kurie su juo neturi jokios pažinties, mat viskas ką buvo galima išsunkti - buvo pirmose dvejose knygose. O jų tiražas (anglų kalba, bent) pasibaigęs, tad nenuostabu, kad mums nevertė ir nevers. Turiu galvoje konkrečiai tai, kas nutiko gale, kai Žiurkė pagaliau prabilo ir atsakė į tą "kodėl". Kas skaitėt abi Žiurkės dalis (turiu omenyj šią ir "Dansu Dansu Dansu") - prašom pasidalint įspūdžiais - nei šilta nei šalta? Ar visgi?...
  Neklydau, kai spėjau, jog antroji knyga vyksta prieš pirmosios knygos epilogą. Tuo tarpu trečioji, ši, prasideda lygiai ten, kur ir turėtų prasidėti, tad toji pati pirma knyga iš vis dabar galvoje nišą prie "kas čia per velnias buvo..." ir "vienas trumpas vasaros blyksnis". Herojus vėl sutinka sau tinkamą keistą merginą, kuri lyg tai būtų natūralu - iš kart nusprendžia, jog trinsis aplink. Net tada, kai jis patenka į didžiulę bėdą dėl kažkokios antgamtinės avies, kuri neturėtų egzistuoti, ir kurios fotografiją jam atsiuntė Žiurkė, su kuriuo šiuo metu neįmanoma susisiekti. Kur ir kaip tą prakeiktą avį rasti visoje Japonijoje, tik maždaug spėjant, jog Žiurkė ją siuntė iš Hokaido? Toks savitas "kai reikia - likimas nuves". T.y. seka vienas neaiškus nutikimas po kito, bet visi paskui ima ir susijungia. Apsistojai skylėj-viešbuty, o ten pasirodo esama didžiausio iš visų įmanomų kabliukų tos avies paieškose. Va čia tai jau suspoilinau... Nereikėjo... Dovanokit.
  Knygoj pirmą syk, nors to buvo ir antroje, pajutau rimtą gumos tempimą. Visa savaitė herojaus laiku prabėga, o tu tik skaitai ką ir kur jis valgė, ką rengėsi, kaip priaugo, kaip numetė kilogramą, ko gėrė, tada vėl - ko valgė, ką gamino, ko dar valgė. Bet gale numetė bombą, tad už tą iš tuščio į kiaurą galima dovanoti ir duoti 9/10. Tad kaip jums tas Žiurkė?

Edgar Allan Poe - Auksinis Vabalas

  Edgar Allan Poe knygą, kuriai neatspyriau po Kim Newman "Anno Dracula: Bloody Red Baron" knygoje sutikto vampyro Poe, "Auksinis Vabalas" (Poetry and Tales; ISBN 978-9955-23-651-1; "Baltos Lankos" 2013; 246p.) sudaro šios istorijos (vaje, koks ilgas ir sudėtingas sakinys gavosi):
  Ašėrių Namų Žlugimas (The Fall of the House Usher);
  Žmogžudystė Morgo Gatvėje (The Murders in the Rue Morgue);
  Malstremo Gelmėse (A Descent Into the Maelstrom);
  Šulinys ir Švytuoklė (The Pit and the Pendulum);
  Auksinis Vabalas (The Gold Bug);
  Akiniai (The Spectacles);
  Pavogtas Laiškas (The Purloined Letter);
  Amontiljado Statinė (The Cask of Amontillado);
  Varliūkšis (Hop-Frog);
  Pas mus gan įprasta knygą užvadinti kurios nors vienos istorijos pavadinimu, tad čia nė neturiu priekaištų dėl "blogai pateikto pavadinimo", bet kartais labai norisi pilnų pavadinimų ir anglų kalba, mat aš be jų tiesiog negaliu.
  Kiekvienas pasakojimas - savitas. Vieni - baisūs, kiti - detektyviškai sukti. Treti gi - juokingi. Poe - na, jo detektyvai man ne itin prie širdies buvo, bet jis savo trūkumus moka galantiškai užpildyti informacijos, suprantamos, kiekiu - kodėl yra taip, o ne kitaip. Privengta ir paranormalių reiškinių, kiek pamenu, lyg ir beveik viskas (nes ne viskas) buvo racionaliai išaiškinta (nors aš ne prieš antgamtinius įvykius) ir šen, ir ten. Nors vienoje istorijoje labai jau tikėjausi iš ugnies išlindusio demono, nekalbančio žmonių kalba, o ten ėmė ir paaiškėjo...
  Iš devynių istorijų ne itin įdomios buvo gal tik trys. Tai labai gera knyga pradedantiems (kitu atveju manau daug kam patiktų tas garsusis Varnas, ar kaip ten lietuviškai) pažintį su Poe (nors man labiau patiktų pažintis su vampyru Poe), mat knyga lengva ir aiškiai parodo koks savitas yra autoriaus stilius. Duosiu knygai stiprų 8/10 ir ieškosiu kur čia pagarbiau įbrukus į lentyną, gal prie Wilde, mat nedėsi gi į bendras makalynės stirtas...

  Trumpai apie istorijas: pirmoji - baisoka, iš tiesų pašiurpino mane vienas nutikimas prieš pat pabaigą, dėl to ir nusprendžiau, kad knyga man matyt patiks. Antroji - ne itin įdomus detektyvas. Tiksliau, įdomu tol, kol nepradeda aiškėti, tai kas gi tas žmogžudys. Trečioji - ši man nepasirodė įdomi. Apie žvejį, kuris pateko į vandens sūkurį ir išgyveno. Ketvirtoji - irgi, ne itin įdomi, apie inkvizicijos kankinamą vyruką, kurį vis kitokiomis taktikomis mėginama priversti nusižudyti. Penktoji - įdomi istorija apie piratų lobius ir nuotykius jų ieškant. Akiniai - labai juokinga istorija apie, dovanokit, kad taip išsireikšiu - žlibus bernus. Pavogtas laiškas - tarsi antrosios knygos istorijos tęsinys, su tais pačiais veikėjais, ne itin kuo pasižymi, bet lengvai susiskaito. Amontiljado Statinė - na, čia tai jau vienintelius pliusas buvo karnavalo aprašymas, kitu atveju istorija parodo koks žiaurus gali būti kerštautojas. Varliūkštis - irgi, žiaurus kerštas, bet savaip įdomi.

Arto Paasilinna - Kaukiantis Malūnininkas

  Šią knygą mano keistoji makaulė kažkaip susiejo su visai kitu autoriumi. Ši gi parašyta Arto Paasilinna ir vadinasi "Kaukiantis Malūnininkas" (Ulvova Myllari; The Howling Miller; "Baltos Lankos" 2010; ISBN 978-9955-23-375-6; 229p.), ir atrodo Lietuvoje jis pasižymėjo ne vienu savo darbu.
  Istorija viena iš tų, kur sėdi ir galvoji, na, tai kurį čia į psichuškę vežt reikėtų? Lyg lengva Dostojevskio "Idioto" versija. Malūnininkas Hutunenas atvyko į kaimą, įsigijo malūną ir pasiutusiai gerai tvarkėsi. Jo darbas - mėgtas ir gerbtas, nebrangus ir iš dušios. Visi džiaugės iš kart iki tol, kol per mišką nuskardėjo vilkiškas kauksmas, o pats Hutunenas - nėrė tarp medžių ir dingo likusiai dienai/nakčiai. Tiesą pasakius, tą akimirką maniau, jog skaitysiu apie vilkolakį, bet kur tau, viskas kur kas paprasčiau ir skaudžiau.
  Hutunenas atsiduria situacijoje, kur kitiems galima, o jam - nederėtų. Kodėl? Mat jis didžiulis vyras, nagingas, bet naujas kaime, tad keistas ne tik išvaizda, bet jau ir elgesiu. Žmogus, būdamas toks įprastas, kokie ir visi jo kaimynai su kuriais gal būt net ir užaugo - nemato nieko blogo suvaidinti, kaip jo šuva griebė lokį. Bet kai gervės vaidmens imasi toks vyriškis, kaip malūnininkas - tai jau įžeidu, keista, nepridera.
  Skaitant knygą paaiškėja, jog Hutunenas, nors daugeliu atžvilgiu - visai suprantamo elgesio, bet visgi turi tam tikrų problemų. Jas beje, manau ne vienas skaitytojas pateisins. Pati istorija tikrai įdomi, nors knyga ne iš tų, prie kurių prisiriščiau. Duosiu 9/10, gera knyga, nors nežinau nė kokiems skaitytojams ar nosferatams ją reikėtų rekomenduoti.

Goodreads

Anna Sam - Kasininkės Vargai ir Nuotykiai

  Nagi nagi, nuėjau čia kurią dieną į IKI ir aišku negalėjau praeiti pro tą didžiulę, grotelėmis padabintą mobilią lentyną su knygų išpardavimu "Iki 85%". Knyga kainavo 18LT be nuolaidos, su nuolaida sumokėjau 5LT, tad nė nesuvokiu kiek gi man čia nuleido. Ir turbūt ne tik man visada įtaru pirkti tokias knygas, lyg ir dvejoji - negi ji tikrai tiek nedaug verta? Bet kitas balselis kužda - o ar jau kaina nusako knygos vertę? Ši Anne Sam knyga "Kasininkės Vargai ir Nuotykiai" (Les Tribuliations D'une Cassiere; "Baltos Lankos" 2010; ISBN 978-9955-23-324-4; 125p.) tokia mažytė, plonytė, tad sumečiau, net jei bus prasta, tai tokią bent padėt rasiu kur. Ir ką jūs manot...

  "Taigi, jūs tapote kasininke... Atsiprašau! Kasos darbuotoja." 11p.

Turiu tiek pažįstamų, tiek giminių, kuriems teko ragauti kasos darbuotojų duonos ir jei ne ši knyga ar pats paprasčiausias žmogiškumas , tai bent jau jų istorijos tikrai būtų privertę elgtis bent kiek nors mandagiau. Kartą net su pora tuštučių apsibariau, mat labai jau pagiežingai ėmė aiškintis su kasininke, kodėl keliais centais kaina ant kompaktinio disko skiriasi nuo tos, įmuštos čekyje. Negaliu klausyt ir visokių senų krienų, kurie stovėdami dvimetrinėje eilėje Kalėdų rytą garsiai skundžiasi "ar negali jos greičiau??", kai merginų veidais jau prakaitas srūvą, o dar nė 9 valandų nėra. Ar namie kalakutas dega, dieduk? Vakar apsipirkt nebuvo laiko? Žodžiu, esu piktas nosferatas, neteisybė man nepatinka, ir netikiu "žemesnio rango darbuotojo" mitu. Net ir didžiausias liūtas gali turėti mažyčių utėlių kurios jį kramtys, o jų - ne. Bet kur aš čia nuplaukiau? Dievaži, gi net plaukt nemoku...
  Pasirodo Anna Sam savo "karjeros" laikais rašė blogą apie didžiausius nuotykius su klientais. Kaip jie tave iškoneveikia, it šunį, kaip mėgina pajuokinti ar net paflirtuoti. Kaip ieško būdų apsivogti. Ir skaitytojai ją paskatino sudėti tai į knygą, ką ji ir padarė. Knygos pabaiga tikrai labai graži, su paskutiniu jos pinigų dėžutės turinio skaičiavimu, ir gęstančiomis šviesomis. Bet buvo ir tokių istorijų, kaip, kad apie porelę, atėjusią apsipirkti 5 minutės iki uždarymo ir sau iš lėto, netgi prieblandoje, besirinkusiai keksiukus. Už viršvalandžius kasininkei nieks nemoka, o jų paprasčiausiai išspirti irgi negalėjo. O jie? Kasininkė kalta, kas gi daugiau.
  Knyga išversta manau gerai, bet redaktoriaus ar -ės - nerasta. Negaliu vertėjos kaltint už tai, ko net aš savo vertimuose nedarau, o palieku redaktorei sutvarkyti, tad kaip už 5lt, kaip už gerą istoriją, kaip už kažką, kas gal būt padarys vieną kitą piktą dėdę ar tetą - geresniu žmogumi, jei tik jie malonės ką nors į galvą įsidėti, knygai duosiu stiprų 9/10. Geriausiai išleisti 5LT, rimtai.

  Galvoju dabar, kaži kiek čia nepilnamečių ir panašiai skaito? 50 Pilkų Atspalvių gerbėjams/oms turiu rieboką atsvarą tikro BDSM, bet mąstau vis kiek gi reikėtų sucenzūruoti aprašymą... Bet jei jau internetą turit, tai turbūt netyčia nepasiūlysiu kažko, ko dar nebūtumėt matę, ar ne?

Undinė Radzevičiūtė - Žuvys ir Drakonai

Na va. Antroji mano perskaityta Undinės Radzevičiūtės knyga ir dar pati šviežiausia – „Žuvys ir Drakonai“ („Baltos Lankos“ 2013; ISBN 978-9955-23-658-0; 407psl.), kurią taip maloniai padovanojo. Iš tiesų tai jei ne tas pasiūlymas gauti jos knygą, jei tik perskaitysiu ir aprašysiu kurią nors jau esamą buvo vienintelė priežastis dėl kurios teikiausi pasidomėti autore ir jos darbais. Ir patiko ji man jau po pirmosios knygos.

  Sunku būtų pasakyti apie ką ji. Istorija dėstoma iš kart per du pasakojimus, skirtingais laikmečiais ir skirtingose šalyse. Viena istorija pasakoja apie moterų šeimą, senelę, jos dukrą – erotinių romanų autorę, ir dvi jos dukras. Tai tikrai labai komiška šeimynėlė, su savomis dramomis, ir džiaugsmais. Daug juoko, net kai jis kyla iš paprasčiausių buitinių dalykų, tarkim Senelės noro, kad dukrą bent kartą per žinias parodytų, tad ji vis rašo laiškus į policiją skųsdama ją nebūtais dalykais. Ir dar tas jos nebylus bendravimas su kinais, kurie atidarė restoraną po jų butu.

  Kita istorija, kaip supratau, pasakojama, o tiksliau rašoma, vyresniosios senelės anūkės, Šašos. Taip, Šašos, ne Sašos, ten bus paaiškinta kodėl taip ir ne kitaip. Toji jos istorija pasakoja apie Cingų dinastijos Kiniją ir Jezuitų misionierius joje, vargus, pastebėjimus, netgi baimes bei aistras. Autorė įdomiai kartais palygindavo Cingų ir Mingų dinastijas ir nupiešė tikrai pasakišką Kinijos vaizdą, nepaisant to, kad detalės rodė gal būt ne visai tai ką būtų galima pavadinti „šalies/ miesto aprašymu“.

  Abi istorijos supintos viena alegorija, perteikta kelis kartus skirtingais, kritiniais pasakojimų etapais – kaip karpis ar kita žuvis gali virsti drakonu ir kaip drakonas gali praryti tą karpį, o štai karpis drakono – bau. Tokia įdomi mintis – tai ar žuvis virsta drakonu, kai tampa jo dalimi patekus į skrandį ir suvirškinta, t.y. kai pasiduoda likimui ir eina koja kojon ten kur jis veda, ar kai pasipriešina srovei ir tos drąsos, ryžto bei nuolatinės kovos dėka – sustiprėja ir tampa nebe kažkokia žuvele, o tikru Drakonu. Žodžiu, pasijuoki su herojais, iš jų, o tada užverti knygą ir apsidairai.

  Knyga parašyta įdomiai, skaitoma lengvai, vėl gi, nebuvo to perdėto sulietuvinimo ir tas man patiko, mėgstu kai mūsų žmonės moka gerai užmest tinklus plačiau. Duosiu knygai stiprų 9/10 ir dar kartą pasidžiaugsiu, kad turiu. 

Anotacija: 
  Kiniško stiliaus daiktą ar interjerą Europoje rasti nesunku, taip pat nesunku rasti knygų apie Kiniją, o tikras literatūrinis chinoiserie pasitaiko labai retai. Naujas Undinės Radzevičiūtės romanas Žuvys ir drakonai – apie daugelį dalykų.
  Apie XVIII amžiaus europiečio svajonę pakeisti „tvarką“ visame pasaulyje, net ir Kinijoje.
  Apie XVIII amžiaus prancūzų meilę kiniškiems dalykams ir viso „Senojo Pasaulio“ neapykantą prancūzams.
  Apie didėjančią Rytų ir Vakarų „difuziją“.
  Apie šiuolaikinį žmogų, norintį pabėgti į nebeegzistuojančią Kiniją.
  Ir apie Rytus, kurie visada su mumis, nesvarbu, į kurią pusę žiūrėtume.
  Knyga Žuvys ir drakonai, kaip ir kiti Radzevičiūtės kūriniai – visiškai nutolusi nuo lietuvių literatūros tradicijos. Tai tarsi atskira kategorija, kurioje intelektinis iššūkis jungiamas su rafinuotu ir nerafinuotu humoru, o herojai kalbasi taip, lyg kapotųsi kardais.

Undinė Radzevičiūtė - Baden Badeno nebus

Su Undine Radzevičiūte susidūriau pirmą kartą. Taip jau nutiko, kad šiandien labai nenoriai vėl pakėliau „Bado Žaidynes“, kurios pirmi du skyriai buvo pasakiški, o po to ėmė rimtai darytis... Na, nelabai įdomu, tarkim. Gavau prašymą parašyti ką nors apie Undinę, o aš ne iš tų, kurie gali ramia sąžine kažko prikurti lyg „skaičiau“, tad stvėriau bibliotekos kortelę ir iškurnėjau per pusnis. Norėjau tik vienos knygos, kurią tik vieną ir radau, t.y. „Baden Badeno Nebus“ („Baltos Lankos“; 2011m.; ISBN 978-9955-23-489-0; 126p.), ir nė vienos kitos. Nusprendžiau tad – geras ženklas. Aišku prisigriebiau dar knygų, lyg kokia liga kamuotų ir grasinčiaus numirti, sudžiūti ir sutrupėti į pelenų gniužulėlius, jei iš bibliotekos išsinešiu tik vieną knygą.

  Sėdau skaityti ir jau su pirmais lapais – šyptelėjau. Ką gi, autorė ne iš standartinės lietuvių grupės, kur Marytės, Juozai, Vilniaus senamiesčiai. Baigės skyrius, baigės du, priėjau prie istorijos „Vaistai“ ir jau ne juokais kikenau. Esu iš tų pamišėlių kurie gan emocionaliai reaguoja į skaitomą tekstą, netyčia imituoja aprašytą mimiką ir pan., todėl vengiu skaityti viešose vietose, kur žmonės neskuba praeiti pro šalį. Turiu miego sutrikimą, insomnija arba nemiga – mane nuolat persekioja. Kartais nemiegu parą, kartais ir dvi. Kartais jaučiuosi žvaliai po dviejų valandų miego. Ši istorija pateikė labai įdomų požiūrį į miegą. Sakyčiau, gal net ateitį, mat kas ten žino, gal ir mes kada nors į CV rašysim kiek valandų per parą miegame? Tataigi. Istorija apie vaistus. Miegui. Daugiau neišduosiu.

  Skaitau toliau su mintimi – na, pasisekė, nuobodu nėra, bet kol kas tik viena tikrai gera istorija iš visos saujos, daugiau nebus, galėsiu mest šalin ir pamiršt. Ir čia pasitinka kita istorija, pavadinimu „Valteris Šulcas“, su klausimu: „Kodėl gyvenimas pagal geriausio rašytojo kūrinius baigiasi blogiausiai?“. Kam sakiau, kam ne, kas patys supratot – mėgstu knygas, mėgstu skaityti apie knygas, mėgstu stebėti bibliofiliškos prigimties žmonės (kurie dar bent kiek sveikam prote). Ši istorija man paliko patį geriausią įspūdį. Valteris Šulcas – vyrukas, toks tikras bibliofilas kaip aš juos įsivaizduoju. Su pomėgiu tvarkyt savo tūkstantį ar du, ar daugiau, knygų, kuriam rūpi jų viršeliai, įrišimai (tai – beveik asmeniška. Jei knyga – ne vieno leidimo, visuomet ieškosiu sau patraukliausio viršelio. Ir visuomet stengsiuos pirkti visą seriją iš to paties leidimo, kad tie viršeliai per riebiai viens nuo kito nesiskirtų). Pats brangiausias knygos įrišimas yra iš žmogaus odos, geriausia – paties autoriaus, o oda brangiausia, kai matosi krūties spenelis ir tatuiruotė (su autoriaus vardu, pavarde ir knygos pavadinimu). Gi gerb. ponas Šulcas būtent tokio įrišimo ir ieško! Ir randa. Tik ar gauna? Ar sutiktumėt, gyvas būdamas, pasirašyti sutartį, kad jums nudirs odą (kaip supratau – po mirties) ir įriš jūsų knygą?

  Nebe pirmas kartas, kai lietuvių rašytoja (būtent moteris, vyrai lietuviai – per dažnai turi kažkokių vinių savo knygose, man jas dažnai virškint per sunku) palieka labai staigų, labai gerą įspūdį. Dar negaliu dėti prie mėgiamiausių, bet ketinu ieškoti ir likusių Undinės Radzevičiūtės knygų. Šiai duosiu 9/10, kad ir dėl formato lengvumo, jei norit. 

Mary Crow Dog - Lakotų Moteris

Po kelių savaičių vargo baigiau ir Mary Crow Dog knygą „Lakotų Moteris“ (Lakota Woman; „Baltos Lankos“ 2010; ISBN 978-9955-23-386-2; 327p.), kuri beje kaip reikiant prikankino. Tokio padriko ir prastokai išversto kūrinio jau seniai neskaičiau. Aišku, džiaugiuosi, kad perskaičiau, memuarai man visada buvo prie širdies, bet ar nebuvo galima bent chronologijos prisilaikyti?

  „Kaip ir bet kuriam kitam žmogui jam [vaikui] rodoma pagarba, nors jis ir mažas. Jis retai kada verčiamas daryti ką nors prieš savo valią, retai kada būna aprekiamas ir niekas jo nemuša.“ 39p.

  Kaip ir galima spėti iš viršelio ir pavadinimo – knyga apie indėnų sunkią dalį nūdienoje. Visad prijaučiau Amerikos Čiabuviams, tad kaip ir ėmiau knygą dėl tų sentimentų. Smalsumą ji patenkino, papasakojo ir apie ankstesnį gyvenimo būdą, ir apie dabartinį, tikrai daug kalbėta apie ritualus, apeigas, indėnų religiją, visus tuos išgyvenamus stebuklus. Tad ir po knygos – indėnams prijaučiu. Dar guodžia ir mintis, jog pas juos mažiau rasizmo – jei nori būt „kaip indėnas“ – tai tavo odos spalva jiems mažai ką bereikš, ateik, pasveikink Dvasią ir Senolį Meskalą.

  Viskas suprantama. Tai ne knyga apie lakotų moteris. Tai knyga apie lakotų moterį, pačią Mary Crow Dog. Tai jos biografija su visu tuo kas jai nutiko, buvo su ja susiję ir apie visus tuos, kurie jai buvo svarbūs vienaip ar kitaip. Bėda ne tame, kad taip ir nesupratau kada, dėl ko ir ar iš viso ji tą Leonardą Varną Šunį ji pamilo, ir net nekliuvo tas jos „aš šiaip nesimušu, bet kai kraujas užverda, o tai nutinka beveik visomis situacijomis, tai mušuosi ir aš“, nekliuvo ir visa eilė kitų, tiesiog paradoksalių jos išreikštų dalykų. Knygoje trukdė tik jos „suveltumas“. Apie vieną dalyką gali būti pasakojama kelis kartus, per kelis skyrius, vidutiniškai, mažiau, tada daugiau ar net skiriant visą skyrių vien tam reikalui. Kitą kart skyrius pradedamas viena tema, o pabaigoje jau skaitai kažką visai iš kitų laikų, tai kas vyko po kelių metų ir panašiai. Bet čia manau kalti jos redaktoriai ar redaktorius, kad iki galo nesutvarkė teksto, neiškarpė ko nereikia, neperkėlė kur reikia.

  Kas liečia vertimą, tai jau net ir nebepamenu, ar kartais jau neminėjau Violetos Tauragienės? Negaliu sakyt, kad čia tas atvejis, kai geriau skaityti originalą, nors paprastai esu už knygas originalo kalba, jei leidžia galimybės, bet suprantu ir versto žodžio svarbą, svarbą tobulėti vertime ir taip toliau, tad mano lentynose jau senokai randasi po dvi knygas, viena angliška, kita lietuviška, mat noriu ir savus paremti, ir vertimą palyginti, ir originalą perskaityti. Bet šis vertimas... Nedrįstu sakyt „blogas“, mat vienaip ar kitaip – kritiškų dalykų nebuvo, mintis aiški ir nieks nenumirs, jei skaitys tik vertimą, bet vietomis sakiniai išversti pažodžiui, kitais atvejais vertėja nesuprato reikšmės to, ką perskaitė. Be to, nemėgstu kai verčiamas pavadinimas į „kaip tariama“. Tarkim, Deadwood tapo dedvudu, tai aišku nėra blogai, bet man teko galvą pasukt, kas čia po galais per dedvudas! Bet čia tik skonio reikalas.

  Knygą skaityti lengva, geras formatas, bet ne visada įdomu, mat viskas po kelis kart kartojasi. Informacijos vis vien – sočiai, ji nėra absoliučiai sausa, todėl duosiu 6/10 ir pritariančiai palinksėsiu.

P.S. Filmo nežiūrėjau, bet toks egzistuoja. Jei kas žiūrėjot - parašykit ar patiko, ar verta, o tai man nėr sunkesnio darbo...

Anotacija: <...> ...aš gimiau tarp Šėlstančio Žirgo gentainių. Po to, kai gimė mano sesuo Sandra, gydytojai pašalino motinai gimdą, ją, galima sakyti, sterilizavo be jos sutikimo, kas tais laikais buvo įprasta ir ko buvo atsisakyta vos prieš kelerius metus, taigi neverta to nė minėti. Yra žmonių, kurie mano: kuo indėnų mažiau, juo geriau. Pulkininkas Chivingtonas taip įsakė savo kareiviams: „Žudykite juos visus, didelius ir mažus, iš glindų išsirita utelės!“

  Nežinau ar esu baltaodė utelė. Tikiuosi, kad esu. <...> Aš – iyeska, mišrūnė, taip mane vadindavo baltaodžių vaikai.

Literatūros galia

Prieš dienelę ar lyg ir dvi baigiau skaityti Dai Sijie knygą "Balzakas ir kinė Siuvėjėlė" (Balzac et la Petite Tailleuse Chinoise; Baltos Lankos 2003; ISBN 9955-429-93-3; 156p). Knygos pradžia niekaip nenorėjo manęs įtraukti. Bet atkakliai lindau į akis ir galiausiai prasibroviau į tą kaimelį atšiauriuose kalnuose. Kai jau padėjau knygą į šalį, supratau, kad radau kaiką paprastai tobulo.

"Taip smarkiai žavėjausi Žanu Kristofu, kad pirmą kartą gyvenime norėjau turėti šią knygą tik sau, nebesidalyti suo Luo." 94p.

  Visad mėgau skaitytojus ir panašaus plauko bibliofilus. Skaitant apie herojų kuris skaito - sulaukdavau įkvėpimo. Koks įdomus žodis... Įkvėpimas. Ir štai šioje mažulytėje knygelėje, kurioje geriausiu atveju tikėjausi ilgai temptų samprotavimų, radau tą pat paprasčiausią įkvėpimą.
  Knyga pasakoja apie du vaikinus, savaip mylinčius gyvenimą, literatūrą ir merginą. Manau keturiuose iš penkių Europietiškų romanų, maždaug ties vieta "du vaikinai ir mergina" rastumėme meilės trikampį, intrigas ir draugysčių pabaigą. Tuo mėgstu visokią kinų, japonų, korėjiečių ir pan. literatūrą. Ten keturi iš penkių verčiau mirs nei išduos draugystę.

"-Pasakė, kad Balzakas jai padėjo suprasti vieną dalyką: moters grožis - tai neįkainojamas lobis." 156p.

  Šioje knygoje didžiuma literatūros uždrausta, tad du išsilavinę jaunuliai tam tikrų asmenų gyvenimuose sukelia tikrus perversmus. Ir čia mane tas knygų poveikis tiesiog pasiutusiai sužavėjo. Tarkim, vienas antraeilis veikėjas, dirbdamas visą dieną - devynias naktis pakerėtas klausėsi atpasakojamo "Grafo Montekristo". Jei kam neaišku, tai "Grafas Montekristas" tikrai stipriai paveikė net ir mano gyvenimą, todėl romanas guli tarp mėgiamiausių. Net skolint nemėgstu. Ir gavau sunkokai... (Pirkau Baltose Lankose, turėjo tik antrą ir trečią. Trečią radau lentynose, o antros atėjau pasiklausti. Mergina ją matyt pati skaitė, mat kol nepasakiau "o, tai duokit ją man" - ji nė nemanė išimti skirtuko ir jos man atiduoti... Po to net kiek gaila buvo)
  Tad jei taip trumpiau imant, nes tuoj prirašysiu daugiau, nei pačioj knygoj teksto yra, knyga labai stipriai demonstruoja literatūros galią. Viskas taip šauniai, sklandžiai ir lengvai papasakojama, kad susiskaitė per dieną, o, kad ką doro atpasakot prireikė beveik poros. Stiprus ir lengvas romanas, kurį tikrai rekomenduoju literatūros mylėtojams ir duodu 10/10.

"Aklas jo džiaugsmas išsiliejo per kraštus tada, kai Siuvėjėlė prisimatavo ką tik baigtą drabužį: griežtai vyriškas švarkas, nauja šukuosena, kuklų jos apavą pakeitę baltumu šviečiantys bateliai suteikė jai keisto geidulingumo, laikysena tapo elegantiška ir pranašavo gražios, bet šiek tiek nerangios valstietės eros pabaigą." 152p.

Anotacija: Atšiauri Kinijos kultūrinės revoliucijos aplinka, du mokyklą baigę jaunuoliai yra siunčiami perauklėti į atokų kaimelį Kinijos kalnuose. Grubi kasdienybė, įtarūs žvilgsniai ir viską atperkantis uždraustų knygų skaitymas. Nuostabu, kad klausydama garsiai skaitomų Balzako romanų ima keistis ir gražiausia apylinkės mergina Siuvėjėlė. Tai istorija apie dviejų draugų meilę merginai, skaitymui, knygoms apskritai.
"Balzakas ir kinė Siuvėlėjė" - didžiulio pripažinimo sulaukęs rašytojo ir režisieriaus Dai Sijie romanas, apdovanotas penkiomis literatūrinėmis premijomis ir išverstas net į 25 kalbas. 2002 metais autorius šį romaną ekranizavo.

O čia jau nuo manęs treileris to filmo. Dar nežiūrėjau, tai nieko ir nepasakysiu.



Na o dabar pasiėmiau skaityti "Nuotykių vėjas" serijos (kaip suprantu, tai leidimo serija, kaip "J.R.R. Tolkieno Mokiniai" ar "Drąsiųjų Keliai") Conn Iggulden knygą "Tyrų Vilkas" (romanas apie Čingischaną). Net nežinau ko taip labai jos užsimaniau. Turbūt eilinį kartą įvertinau pagal apimtis - knyga stora, tankiai prirašyta, o po jos ir dar yra tęsinių (ar bent vieno tai tikrai).

Magijos raida

Eh, kadangi grįžo sesuo iš Anglijos čia, aplankyti, tai šią mažulytę knygą skaičiau tiesiog pasiutusiai ilgai. Tai Alan Baker knyga "Burtininkas: Magija amžiams bėgant" (The Wizard; Alma Littera 2004; ISBN 9955-08-368-6; 248p.).
Šioje knygoje labai puikiai pavaizduoti gyvenimai spalvingų asmenybių, kurios vienaip ar kitaip paliko ženklą okultizmo istorijoje. Lengvai ir informatyviai esame supažindinami su įvairiomis okultizmo ir magijos atšakomis. Kiekvienas skyrius papasakoja apie sau skirtą temą įdomiai ir detaliau nei daugumoje tokio pobūdžio knygų.
Drąsiai teigiu, kad knyga labai įdomi ir lengvai skaitoma. Informacija tinkama ir suvokiama kiekvienam, viskas dėstoma labai aiškiai ir niekad neverčia nuobodžiauti.
Labai mėgstu, kai skaitant okultines ar ezoterines knygas randu paaiškinimus (ar platesnį, "moksliškesnį" pasakojimą) kokiems nors reiškiniams iš savo mylimiausių grožinės literatūros knygų. Šioje knygoje tokio džiaugsmo radau tikrai daug.
Tad bendrai imant: ezoterinio-okultinio pobūdžio knyga, kurioje aprašyti ne tik istoriniai veikėjai, bet ir jų atlikti ritualai, bandymai, kerai, burtai, iššaukimai ir kita panaši okultinė veikla (kas taip detaliai tikrai retokai aprašoma), duota šiek tiek jų biografijos ir tinkami gyvenimo epizodai. Bet visų geriausia mano nuomone yra tai, kad knyga labai nuosekli ir tolygiai veda mus per raidą tos magijos, apie kurią čia ir kalba. Puiki knyga. Drąsiai duodu 9/10 ir rekomenduoju tuo besidomintiems.
Iš vienos pusės man ši knyga priminė "Šešėlių Žmones", bet ten ieškota paaiškinimų viskam. Čia viskas pateikta iš ne tokios skeptiškos, bet paprasčiausiai protingos pusės - gal taip ir buvo, neneigsim, nes tiksliai juk nežinom, tačiau gali būti taip, taip ir dar taip... Jokio išankstinio nusistatymo.
Na o dabar imsiu skaityti Dai Sijie knygą "Balzakas ir kinė Siuvėjėlė", parašyta šalia "Savaitgalio knyga", kaip suprantu tai dėl jos stambaus formato, mat knyga, jei ne didokas jos išplėtimas teksto atžvilgiu, turbūt sutilptų į kokius 100p. Kol kas perksaičiau gal tik 20psl ir... na, kol kas nesužavėjo. Įdomu, bet ne taip, kad kibtumei lyg į gimtadienio tortą. Bet kai kurios knygos tik prasideda prastai. Tikiuosi, taip bus ir čia - tik pradžia bus šiaip sau.